Marius Glinskas
„Tas akmuo ilgai skverbėsi tavin ir tapo tavo dalimi, tad tu negali jo numesti..“
Karlosas Kastaneda. Kelionė į Ikslendą
Akmuo neįdomus tol, kol jį pajudini. Paskui pariteni, apglėbi prispaudęs prie
krūtinės, rodos, matuodamas, ar galėtumei tokį puntuką nuo savo širdies nusiristi, ir
pasakai: imu, šitas rieduliukas turi dvasią, aš tai jaučiu. Prisimeni elegiškas, berods
E.Mieželaičio, eiles („Juk akmuo be šaknų, o papartis be žiedo, bet mes ieškome žemėje
nesamo priedo, aš – akmens su šaknim, tu – paparčio žvaigždės“), nustebdamas, kaip tie
žemės pamestinukai su galvomis, nosimis, pėdomis ant gimtinės nugaros lyg kokios
karpos išdygsta, ir jau žinai, kad jei be šaknų, vadinasi, kalsi, gremši, tašysi jį tol, kol
neatrasi jame kokio nors angeliuko, ar kryžiumi paženklinto vargetos, žmogelio, kuris
šioje ašarų pakalnėje paliko ne pilis, ne milijonus, o tik savo užmerktų akių šviesą…
Kartais akmuo ima spyriotis: ak, sako, kam tu mane tašai, vis tiek nepateisinsiu
tavo lūkesčių, matai, esu šiurkštus, ruplėtas. Geriausiu atveju tikčiau kokiam nors
išnykusiam kaimui pažymėti (kad ir tavo Mikailaičiams prie Žeimių), o tu vis geidi
priartinti mane prie amžinybės, priklijuoti laiko sparnus, na, nebūk išdidus, įvaryk mane į
kokio nors svirno pamatus, padaryk girnapusę, sapnuojančią rugio grūdų srovę, paridenk
po vartais, kad senas turėtum pats kur prisėsti, nesuteik man tos išminties skelbiančios
knygos ar antikinės kolonos vilties, nes keistuoliai tie, kurie skelbia mane antgamtišku ir
meldžiasi man it pagonys,- aš tesu žemės dulkė, laukų trupinys, dangaus ašara, daugiau
niekas…
O kiek akmenų, jei prabiltų, pasiskųstų savo likimu: išstumti iš laukų riogso jie
kažkokiam pagriovy ar duobėj, atimta iš jų magiškoji galia, nors jų broliai, žiūrėk,
susprogdinti, skeveldromis paleisti dar liūdniau tyso, nebent statybininkai užmatys,
pasiims būsimo namo ar bažnyčios pamatams. Žmonės pamiršta, kad akmenys – Lietuvos
turtas, todėl ir naikina juos beatodairiškai, stengiasi nustumti į nuošalią vietelę, tarsi
lengvesnis vėliau būtų gimtojo krašto likimas. Laimingiausi, aišku tie, kurie papuolė į
Mosėdžio muziejų, vainikavo Kernavės piliakalnį ar Žemutinę pilį, atstatomą sostinėje,
bet niekas nežino, kokią paslaptį slepia pilkas laukų akmenėlis, jei bus jis laiku pastebėtas
kiaurai persmelkiančio skulptoriaus žvilgsnio, tuo labiau niekas nežino, ar šiose
plynlaukėse bent kartą per šimtmetį užgims skulptorius, nors šiaip čia pilna puodžių,
račių ir kalvių, nežino, net jei skulptoriaus tėvas – kalvis, nepaimsi iš jo kaltuko,
nedriokstelėsi per grublėtą, žemės įsčiose išnešiotą riedulį – kaip mat darbo įrankis
subyrės…
O jis, Kazys Bimba, pabandė. Dar vaikystėje suprato, kad akmuo švelniai
glostomas atsiskleidžia…
٭٭٭٭٭
Vaikystėje norėjosi kuo anksčiau ištrūkti iš namų. Baigęs Kairiuose aštuonias
klases, iškeliavo į Kauną, į tuo metu itin populiarų S. Žuko technikumą, kuriame gabiems
jaunuoliams buvo siūloma tapti meninės apdailos specialistais. „Puodus“ nupaišė gana
gerai, visi gyrė, pranašavo, kad šis berniūkštis jau beveik studentas. Svajonei sparnus
pakirpo lietuvių kalbos egzaminas, kuriame kairietis ne itin sėkmingai „sublizgėjo“, todėl
vėl atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje: arba namo, arba pereiti į kokią nors kitą mokyklą.
Perėjo mokytis kino technikos, nes, nelaimei, niekas jam nepaaiškino, kad galima su tais
pačiais pažymiais sėkmingai mokytis kalvystės arba skulptūros. Vis dėlto kino
mechaniko darbu nesusižavėjo, nors ir bandė, sugrįžęs į Šiaulius ir baigęs vidurinę,

įprasminti savo diplomą „Saulės“ kino teatre. Berods 1971- aisiais neseniai mirusiam
tėvukui nusprendė pats iškalti paminklą. Patirties šiokios tokios jau turėjo, pirštai buvo ne
kartą kalteliais apdaužyti, todėl ir ėmėsi. Po kurio laiko žiūri, savo akimis netiki – grubus
akmuo prakalbo ne tik raidėmis, bet ir savo forma. Nuo tol Kazys Bimba gali pradėti
skaityti savo kūrybinę biografiją. Antkapinis paminklas tėvui, pastatytas 1973 metais
Kairių kapinėse, buvo lyg sūnaus pažadas tęsti kažkada vaikystėje nusižiūrėtą darbą –
sunkų, vyrišką, reikalaujantį tikslios akies ir stiprių rankų, nors ir šiek tiek kitokį…
Pripažinimas atėjo vėliau, kada Kazio “galvas ir figūrėles“ išvydo Šiaulių
pedagoginiame institute triūsiantis profesorius Aloyzas Toleikis. Sakė: „Žinai, Kaziau, tu
jau pranokęs liaudies meistro vardą, ir jei dirbsi – tapsi tikru skulptoriumi“. Po tokių
gražbylysčių, dar po Vytenio Rimkaus, kelmiškio laiudies menininko Juozo Liaudanskio
padrąsinimo, aišku, dar labiau užvaldė įkvėpimas, Kazys tiesiog neišlįsdavo iš savo
„kalvės“, suvokdamas, kad jei ką nors gero gyvenime padarys, tai tik galynėdamasis su
akmenimis. Tapęs Liaudies meno draugijos nariu, berods 1980 metais, 30 savo darbų
atrinko pirmąjai parodai, vykusiai Parodų rūmuose. Nuo tada jis beveik kasmet kažką
eksponuoja. Seniai suprato, kad akmuo, marmuras – jo medžiaga, jo likimas. Tiesa,
vienąsyk buvo sumanęs apkalti variu skulptūrėlę, sukurtą savo mažiuko sūnaus
atminimui, bet sumanymas taip ir liko neįgyvendintas. Pagalvojo, kad bus nepakeliamai
sunku, jei kas nors antkapį išniekintų. Dabar namuose, šeimyninių prisiminimų
kamputyje, glaudžiasi mažas vaškinis berniukas…
Akmentašiui medis – savotiška atgaiva, atpildas už jo „neskulptūrišką“ medžiagą,
akmens dulkėmis nelyg pleistru pasidengusias žaizdas ant pirštų. Kazio vaizduotėje taip
pat kartais iškyla medžio vizija – dažniausiai rūpintojėlis. Paprastai tai nebūna iš liaudies
meno albumų nusižiūrėtas medinukas, etaloninis suvenyras užsieniui, o kažkada
vaikystėje prie tėvo kalvės Mikailaičiuose prisėdęs regėtas suvargęs valstietis, po jau
išdžiūvusiu ąžuolu prisėdęs kerdžius ar krepšių pynėjas – jų veidai buvę realūs prieš
keturiasdešimt metų, dabar turbūt iš dausų nusileidžia į šito jau senstančio vaiko
antikvarinius kambarius, apsigyvena kurioje nors sienos nišoje ir prašo neužkalbinus
nepraeiti pro šalį. Anksčiau, tiesa, tuos žmogiukus liepdavo vadinti mąstytojais, bent jau
ekspozicijose šitaip užrašydavo, nors Kazys per daug nekreipdavo dėmesio į tą
socrealistinį iškraipymą, išdroždavo kasmet po kelis, nes daryti tai patikdavo, pateikdavo
po vieną – lyg ataskaitinį pažadą – ir tautodailininkų parodai, o dabar, kada skulptūrėlėms
grąžintas jų tikrasis pavadinimas, meistras net nebežino, kaip išguiti jų atvaizdus iš
sąmonės, jaučiasi jų lyg apsėstas ir jų „atsikrato“ tik nunešęs du, tris ar daugiau į parodą
ar kam nuolatinei globai įpiršęs. Kažkas panašaus, matyt, su paveikslais. Įstringa į atmintį
koks nors brangus kampelis, akimirą pasidžiaugi juo, o paskui… kad atsikratytum. Kazio
bute nėra nė vienos tuščios sienos – visur, net virtuvėje, masyvūs šeimininko vaizduotės
tvariniai, dažniausiai peizažai, todėl nėra jokios baimės, jog kažkas iškirs tuos medžius ar
panaikins tvenkinį – viskas jau įrėminta, viskas įsprausta į nepažeidžiamą dvasinę terpę.
Štai kad ir senų namų kvartalas, nusidriekęs nuo Rygos gatvės link baltabokštės
bažnyčios, šiauliečių Kalniuku vadinamas. Meno žmogui jis pirmiausia atsiveria
neįprastu mums kasdien matomos bažnyčios rakursu – tai jau postūmis kūrybai. O jei
tuose vienaaukščiuose namukuose, primenančiuose kone valstietišką kumetyną, dar
gyvena tau brangūs žmonės, artimieji, tada jau žinai, kad ramus prošal praeiti negalėsi,
kol visa tai neįsikūnys paveiksle…

Kartelį į Kazį Bimbą kreipėsi vienas verslininkas. Padaryk, sako, antkapinį
paminklą mano velionei žmonai. Pasiūlė žmogus tąkart pirma nulieti modelį, kad
paminklas neva meniškesnis būtų. Skulptorius mąstė ir taip, ir anaip – neprireikė jam to
modelio. Išsirideno iš savo rezervų baltą akmenį ir ėmė darbuotis. Bekalant paaiškėjo,
kad tai bus nugara į mus, gyvuosius, pasisukusios, tarsi Anapilin išeinančios jaunos
moters figūra. Neseniai užsuko kitas nelaimę pergyvenęs vyriškis. Nieko, sako,
nepagailėsiu, padaryk mano dukrai gražų paminklą. Atsigabeno dar gražiausio marmuro,
daugiau negu reikia. Sutiko meistras krapštytis prie to marmuro visą ateinančią žiemą,
pats panoro sukurti ką nors įspūdingo, nors užsiprašė… „kiek galvojat, tiek“ už būsimą
kūrinį. Gal ir dėl to šiaulietis populiarus, gerai žinomas užsakovams: vien Ginkūnų
kapinėse šiandien suskaičiuojame apie 50 Kazio Bimbos skulptūrų, Donelaičio gatvės
kapinėse – apie dešimt, o kur dar Kuršėnuose, Kužiuose, Šiupyliuose, net Molėtų miesto
kapines saugo jo 170 cm aukščio „Laumė“. Išvydo kartą Gricių sodybos koplyčią per
televiorių ir atsistebėti negalėjo: „Negi čia mano darbas?“ O poeto Jovaro gimtinėje
„apgyvendintą“ paminklinį ansamblį, iškaltą kartu su trim meistrais, tik sapnuose kartais
aplanko, patobulina…
٭٭٭٭٭
Štai ir visas tavo pasaulis, akmentašy: nuo svečio, pravėrusio nedrąsiai tavo
„kalvę“, skausmo iki akmeninio išėjusiojo sparnų mosto, paskutinio, jau nežemiško, jo
galvos judesio. Atskirai turi suvokti kiekvieną būties metamorfozę, susemti į save kančios
trupinius ir drauge su akmens dulkėm, nusėdusiom ant akių ir plaučių, kurti
nenutrūkstančios amžinybės regimybę, ženklinti savo krašto ir tautos dvasią.
Mediniai kryžiai, sako, kartais girgžda kaip svirtys. Akmens tyla iškalbinga iki
kurtumo.
„Šiaulių naujienos“. 1996 m. spalio 31 d.