Mano tėtis jau daugiau kaip trisdešimt metų tašo akmenį, drožia medžio skulptūras,
tapo. Polinkį darbuotis plaktuku jis tikriausiai paveldėjo iš savo tėčio, kuris buvo nagingas kalvis.
Apie senelį žinau nedaug, susipažinti su juo nebeteko, tačiau daug fizinių jėgų ir kantrybės
reikalavęs jo amatas man visuomet kėlė mistinį susižavėjimą – nuostabu matyti, kaip žmogus,
įvaldęs ugnį ir metalą, iš tvirtos medžiagos sugeba kurti grakščias formas, daiktus, įrankius. Galbūt
iš to atsirado tėčio gebėjimas matyti dalykus ne tokius, kokie jie yra, bet tokius, kokiais jie galėtų
tapti. Jis išmoko žvelgti į medžiagą, daiktą ar gyvenimišką situaciją kaip į galimybę sukurti kažką
puikaus ir nepaprasto. Šis gebėjimas leidžia matyti realybę gražesnę nei ji yra, įžvelgti jos
potencialą ir tuo pačiu – ją keisti, formuoti, pritaikyti sau. Tikriausiai todėl tėtis pagrįstai didžiuojasi
galėdamas gyventi iš savo kūrybos. Jo kūryba – tai jo darbas, nuolatinės pastangos, laisvalaikis, jo
gyvenimo pilnatvė.

Dukra Monika