Leonas Paleckis
VAIKŠČIOJIMAS APIE AKMENĮ
Viskas prasidėjo keistai, paslaptingai. Dešimties metų buvo. Tada dar nežinojo,
kad akmenį galima kalti. Nežinojo, kas yra skulptūra. Tėvas buvo kalvis, akmenų
laukuose daug, jis ir pabandė tėvo instrumentais pasidarbuoti. Daug įvairiausių galvų
iškalė. Kalė, kalė, kalė, net sapnuose save regėjo kalantį.
Nuo to karto visas vasaras praleidžia prie akmenų.
Neseniai buvo nuvažiavęs ten, kur stovėjo gimtoji sodyba. Ką jis norėjo išvysti,
palytėjęs pirmuosius savo darbelius? Vaikystę? Pajusti tėvo rankų šilumą? O gal įspėti
paslaptį, nuo kurios viskas prasidėjo?
Paslaptis liko neįspėta. Ji tebesklando šalia. […]
Prieš imdamas į rankas kaltą, visada žino, ką darys. Tačiau nepaprastai svarbus
momentas – akmens paieškos. Skaldytų nemėgsta, jie bedvasiai.
Ir dabar jo dirbtuvėje riedulys lyg svečias nebuvėlis – garbingiausioje vietoje.
Anksčiau daugiau improvizuodavo, nebijojo sugadinti akmens. Dabar – ne. Būtinai
privalo apčiuopti visumą. […]
Kaziui Bimbai, kai tašo akmenį, vienatvė visai nebūtina. Šalia gali būti ir
paukštis, ir neįkyrus smalsuolis, gali skambėti muzika. Vieną vasarą beveik visus vakarus
praleido prie Kairių miško. Akmuo pasitaikė kaip reta. Ilgokai tokio ieškojo. „Mergaitę
su gėlėmis“ kalė dviese: jis ir senas senutėlis, gal devynias dešimtis pabaigęs. Ateidavo
senutėlis kai tik Kazimieras nušokdavo nuo „Javos“, ir išstovėdavo iki pat saulės laidos.
Dažniausiai abu tylėdavo. […]
- Niekada nesusimąsčiau, kodėl tašau akmenį,- Kazio Bimbos atvirumu neabejoju.
–Kitaip negalėjau. Akmens man kasdien reikėjo lyg duonos. Kai šitai suvokė žmona,
buvo ir barnių, ir nesusipratimų. Dabar mūsų dienotvarkė nusistovėjsi: po darbo įmonėje
kasdien trejetą ketvertą valandų vaikščioju apie akmenį. Šeštadienį jau visą dieną su
kaltu. Nedirbu tik sekmadieniais. Knygai, parodoms, šeimai taip pat laiko reikia… […]
Pagrindinis Kazio Bimbos objektas – žmogus. Jie susimąstę, mažakalbiai.
Jausmus skulptorius atskleidžia per figūros kompoziciją, portretą. Žmogus ir gėris,
susimąstymas – pagrindiniai motyvai. Kai kas priekaištauja, kad jo žmonės liūdni. […]
Šitas jaunas menininkas turi kažką tokio, kas labai traukia kitus žmones. Visų
pirma – akys ir žvilgsnis. Tai labai gero žmogaus veidas. Nesugadinto. Tie, kurie valdo
akmenį, neretai valdo ir pinigą. Kazys ne toks. Ir netaiko į tokius. Kol šito nežinojau iki
galo, plunksnos į rankas neėmiau. […]
Dirbtuvėje tarp akmeninių skulptūrų skulptūrėlių tvyro šviesi nuotaika. Galbūt ją
skleidžia tik patalpų šeimininkas, o gal ir viskas drauge – žinoma, ir paveikslai ant sienų.
Jų daug. Pusantro šimto peizažų yra nutapęs. Tai daugiausia Dubysos pakrantės. Kazys
Bimba tapo iš natūros, tačiau nekopijuoja – jam svarbiausia perteikti nuotaiką. Paveikslų
kol kas neleidžia į žmones.
„Per anksti“, – sako. Tačiau tapyba jam – antroji gyvenimo pusė. Drobėje
stengiasi išsakyti tai, ko nespėja ar kol kas nesugeba akmenyje. Specialistų nuomone –
netrukus debiutuos rimtas, savitas tapytojas. […]
Kritika palanki akmens plastikos grožiui, emocionalia melodija besiliejančioms
harmoningoms Kazio Bimbos skulptūroms. Nes meistras gerai jaučia medžiagą, akmens
specifiką: „Skulptūrų formos nedidelės, pateiktos monumentaliai, apibendrintai. Iš
aptakių, kompaktiškų akmeninių formų plaukia švelni, nuotaikinga gaida, žmogaus
skausmas, jo godos… Nes meistriškumo mokosi iš lietuvių liaudies meno, praturtindamas
jį savo menine kalba“ […]
Nauji sumanymai dažniausiai gimsta tašant. Iš pradžių jie būna nelabai realūs,
pamažu ryškėja kontūrai, kol pasirodo lyg gyvi. Nereikia nei plastilino lipdyti, nei
nusipiešti – kiekviena linija jam jau visam laikui įsirašo į atmintį. […]
Buvo ir yra sumanymų, kuriems jau daug metų. […] Tačiau bene labiausiai
patenkintas „Vaivorykšte“, stovinčia pakeliui į Molėtų observatoriją.
- Mums, seminaro dalyviams, tuomet, aštuoniasdešimt pirmaisiais, buvo sukurtos tokios
sąlygos, kad galima buvo padirbėti be skubos. Tai labai svarbu akmentašiui. Daug kas
siūlė laumę iškalti jaunesnę. Man atrodė kitaip – juk Žemė – sena, taigi ir laumė joje
seniai gyvena.
Tris savaites Molėtų rajone, skulptoriaus Aloyzo Smilingio dirbtuvėje, vyko neįprastas
seminaras. Dalyvavo jame septyni akmentašiai. Viliojo fantastinės, kosminės temos.
Aštuonios skulptūros papuošė kelią į Molėtų observatoriją. […]
- Akmenų Lietuvoje ne mažiau kaip medžių. Kodėl akmuo negali būti toks pat
populiarus kaip medis? – samprotauja Kazys. […]
Jau nemažai jo darbų muziejuose. Mėgsta dovanoti juos bičiuliams.
Vaikščiojant apie akmenį netrumpai paėjėta. Skulptūrų per penkiasdešimt.
Žurnalas „Nemunas“. 1984 m. gruodžio mėn.